Farerų salos – tai Danijai priklausanti 18 salų grupė Atlanto vandenyne, tarp Škotijos, Islandijos ir Norvegijos krantų. Salose, turinčiose autonominę savivaldą, gyvena ne daugiau kaip 50 000 žmonių, kalbančių vietine farerų kalba. Didžiausia sala vadinama Streimojumi, joje įsikūrusi ir sostinė Torshaunas.
Išvyka – ypatinga, nes viskas, kas patirta ir pamatyta, – nauja, netikėta, neįprasta…
Pojūtis, neapleidęs visos išvykos metu, – čia viskas yra maža, žema, trumpa: dangus, fiordų pakrantės, kalnų siluetai, žmogaus statiniai. O akis vis užkliūna už kresnų, raižytų, tačiau skardžių kalnų. Kiti kraštovaizdžio elementai kuklūs : viržynai, pievos, durpynai. Dar avių kaimenės ir daugiau nieko gyvo nematyti. O vienintelė galybė, leidžianti ir debesims įsibėgėti, yra vandenynas. Tai priešinga salos kontūrams ir siluetams, tai galinga ir be pabaigos.
Glaudžiai su šiuo suvokimu siejasi ir jų architektūriniai miestų planai. Aukšti kalnai baigiasi slėniais, kur įsikūrusios žmonių gyvenvietės – nedideli, kuklūs nameliai, vienas šalia kito, labai tvarkingi ir estetiški, o netoliese bažnyčia, taip pat dangaus nesiekianti, nes juk nesusirungsi su gamtos didybe ir vis tiek turėsi nusilenkti vandenyno platybėms.
Visos salos, išskyrus vieną, apgyvendintos žmonių – labai draugiškų ir atvirų pirmą kartą sutiktam žmogui, visi jie paslaugūs ir bendruomeniški.
Regionui būdingas savitas, mums neįprastas maistas – daržovių ir vaisių mažai, grūdinių kultūrų taip pat, tačiau mėsos ir žuvies į valias. Dažniausiai galima ragauti avienos ir menkės patiekalų. Ypatingai paruošta pūdyta aviena retam atvykėliui gali pasirodyti skani, tačiau ją mėgsta ir skanauja nuolat net ir patys mažiausi salų gyventojai.
Salų virtuvės pasididžiavimas – banginio mėsa, kuri ragaujama tik per šventes. Ką tik sugautas banginis kepamas šviežias, o vėliau valgomas džiovintas ir sūdytas.
Sumedžioti banginį sunku, reikia daug vyriškų pastangų, medžioklė tampa didele švente, o mėsa padalinama visiems bendruomenės nariams – ir senam, ir neįgaliam, ir mažam… Pavasarį ant gyventojų stalų atsiranda keli taip pat mums neįprasti delikatesai – laukinių paukščių kiaušiniai ir dar skristi neišmokę jaunikliai, kurie nukritę nuo uolų į vandenį salų gyventojų tiesiog sugraibomi sietais. Nederlingos žemės, menka augmenija, vėjai ir rūkai – tai dėl to maistas niekaip neprimena lietuviškos virtuvės, bet užtat suteikia naujų potyrių ir palieka stiprių įspūdžių.
Maža bendruomenė, bet turinti tvirtą tautinę savimonę – visur kur plevėsuojančios Farerų salų vėliavos, kiekvieno gyventojo rūbų spintoje kabantis tautinis kostiumas (apsivelkamas net per išleistuves mokykloje), išsaugota kalba ir savita kultūra, išsiskleidusi mituose apie elfus, trokštančius būti panašiais į žmones; ruonių mergelės kova už vandens pasaulį, po kurios liko tik kerštas, dar ir šiandien skandinantis vyrus vandenyno gelmėse. Viljamo Heineseno eilutėse skambantys vandens lašai, šiurenančios žolelės, krebždantys vabalėliai, Evyor dainos apie gyvenimą salose – tokios paprastos savo tekstu, tačiau dramatiškos muzikine raiška. Visa tai – tiek ateinantys iš priešistorinių gelmių, tiek ir šiandieninės kultūros reiškiniai – ir sukūrė įspūdį, suformavo paveikslą –artimai suvokiantis gamtą žmogus, pastebintis net ir menkiausią smulkmę, tačiau iš gamtos atsiradusią, jaučiantis pagarbą gamtai ir suvokiantis iš jos kylančią grėsmę, besimaitinantis gamtos dovanomis ir dovanojantis jai savo širdį ir protą.
Kitokia gamta, neįprastas maistas. Dar tik siekiamybė mums, o jiems kitaip ir nepavyktų – tik labai artimai ir draugiškai gyventi, nes klimato atšiaurumas ir gamta išmokė žmones laikytis išvien. Tai dideli ir plika akimi matomi skirtumai.
Bet kodėl ir jiems, ir mums prireikė šiek tiek daugiau laiko apsiprasti, apsižiūrėti, o po to tapo taip lengva ir paprasta bendrauti? Suvokiami ir labai pažįstami jų patirti istoriniai sunkmečiai, jų – mažos tautos – graužatis dėl išvykstančių ir nebegrįžtančių vaikų. Dar netolima ir mums praeitis, kai diena iš dienos grūmėmės su gamtos jėgomis dėl maisto kąsnio, tikėjomės tinkamo oro darbams nudirbti. O ir kuriami poetiniai peizažai juk galėtų pavirsti lietuviškais šileliais ir kloniais, net ir jų liaudies pasaka „Ruonių mergelė“ tarytum perrašyta Eglės žalčių karalienės istorija.
Mažos tautos didelės ambicijos : sava kalba, savita kultūra ir laisvė patiems tvarkytis savo ūkį. Pastangos saugoti visa, kas sena ir savita, ir kartu siekis gyventi geriau. Tokie socialiniai ir kultūriniai panašumai stebina ir teikia suvokimą – pasaulis ne toks ir didelis, jame gyvena daug panašių į mus ir todėl nėra pagrindo priešinti, nesuprasti ir piktintis. Būti savimi kartu su kitais, kartu kurti ir darbuotis, o paskui palikti pasaulį dar gražesnį nei jį suradom.
