Pradėjus kalbą apie skandinaviškus filmus, rodos, net sunku suskaičiuoti visus kino šedevrus. Nuo nebylaus kino iki Ingmaro Bergmano bei toliau besitęsianti stipraus, ironiško, mistiško kino tradicija tarsi įsismelkė į visus kino festivalius, o ir pačią „Scanoramą“ sunku įsivaizduoti be skandinaviškų filmų sekcijos. Skandinaviškas kinas – visoks: ironiškas kaip „Adomo obuoliai“, linksmas, bet tuo pačiu ir gilus kaip „Dar po vieną“, o gal pompastiškas, sarkastiškas ir prabangus kaip „Kvadratas“. Skandinaviškame kine taip pat ypatingai daug dėmesio skiriama ir jaunimo gyvenimui, vaikų ir paauglių problemų išryškinimui, dedamos didelės pastangos suvokti jų vidinį pasaulį. Turbūt garsiausias pavyzdys – norvegų serialas „Skam“. Skandinavai neprisibijo atviro pokalbio ir diskusijos su jaunu žmogumi, o siekis išklausyti atsiskleidžia tiek literatūroje, tiek kine.
Suomių režisierės Alli Haapasalo filmas „Merginos gali viską“ (suom. „Tytöt Tytöt Tytöt“) taip pat tampa tikru jaunatvišku vėjo gūsiu: džiugu, kad jaunimo problemos, pasikeitęs požiūris apie lytį, meilę, stereotipą yra perteikiamas per santykius ir patirtis. Tai filmas, kurį norėtųsi parodyti kiekvienai mergaitei, merginai ir jaunam žmogui apskritai. Nereikia bijoti kalbėtis apie santykius, jausmus bei poreikius, kad ir kokie jie būtų. Nereikia susikaustyti ir bijoti ieškoti, o tuo labiau pasiduoti.
„Merginos gali viską“ – tai paprastas filmas, kuriame persipina trijų merginų istorijos: Mimmi, Emmos bei Ronko. Visos trys merginos labai skirtingos ir tai perteikiama ne tik per jų poelgius, kalbos manierą, bet ir aprangą, šukuosenos pasirinkimą. Čia nepamatysime visų trijų merginų tarsi nuštampuotų vienu braižu – visos jos skirtingos, o jų gyvenimo būdas lemia ir jų aprangos bei išvaizdos pasirinkimus. Pavyzdžiui Mimmi –problematiška paauglė, kuri dažnai prisiverda košės, elgiasi pakankamai agresyviai, tačiau tam yra ir loginis pagrindas – komplikuotas santykis su mama, kuri turi naują šeimą. Mimmi joje vietos tarsi neatsiranda. Tuo metu Emma, Mimmi mergina, yra atsidavusi čiuožimui, perfekcionistė, gyvenanti griežtų taisyklių apsuptyje ir beatodairiškai siekianti savo svajonės bei susidurianti su tam tikrais blokais. Ronko – turbūt labiausiai dinamiška veikėja, ieškanti meilės, santykio ir kūniško malonumo paslapties per skirtingus santykius, susidūrimus su vaikinais ir komiškas (kartais net tragikomiškas) situacijas.
Visos trys merginos veikia kiekvienam pažįstamoje kasdienybėje: mokosi, sportuoja, dirba ir, žinoma, lankosi vakarėliuose. Vis dėlto, filme uždedamas tam tikras filtras, pertekliaus pojūtis. Čia vyrauja prabangi aplinka, alkoholio ir vaišių nestokojantys vakarėliai, kartais net pompastiška apranga, tačiau perteklius ir aukštesnės klasės gyvenimas filme neišsprendžia veikėjoms kylančių problemų. Branduolys čia – žmogiškume, nesvarbu iš kokios socialinės aplinkos būtum, vis vien kyla meilės, vienišumo, skausmo dilemos, kurias sprendžiame kiekvienas.
Filmą reikėtų pagirti už puikią scenografinę estetiką. Ji – itin maloni stebėti akiai, tačiau būtų nuodėmė nepaminėti ir pasirinkto garso takelio. Puiki įvairių kūrėjų muzika, nuolat suskambanti fone tarsi prašyte prašosi į kasdienį mūsų grojaraštį, o ir neneigsiu, jog po filmo ne kartą perklausiau įvairiose vietose nuskambėjusias dainas. Pats muzikinis takelis taip pat – pozityvus ir dinamiškas, puikiai atskleidžiantis ir filme veikiančias merginas.
Kuo dar išsiskiria skandinavai, vaizduodami savo jaunimą? Filme jauno žmogaus nevaidins trisdešimties metų aktorė su lygiais baltais dantimis ir neturinti rodos nė plaukelio prie kurio būtų galima prikibti. Filmo veikėjos čia priimamos su visais savo trūkumais ir privalumais: oda vaizduojama tokia kokia yra, galbūt su nelygumais, randeliais ar jaunatviniais spuogais. Plaukai kiekvieną akimirką neatrodys tobulai, o ir ryte niekas neatsibus su puikiai atrodančiu makiažu.
Rekomenduočiau šį filmą kiekvienai jaunai merginai ir kiekvienam jaunam žmogui. Čia nevaizduojama toksiška konkurencija, nesiruošiama grožio konkursams, o ir susirasti „princą“ netampa filmo vinimi. „Merginos gali viską“ – tai nuoširdus darbas apie tai, kad ne visada viskas pavyksta, bet su draugystės pagalba retkarčiais iš tiesų galime viską.
Agnė Zėringytė
