L.S. Christensenas (Lars Saabye Christensen) turi Danijos pilietybę, tačiau rašo norvegų kalba. „Įbrolis“ išleistas 2001 m. Romanas pelnė Bragos ir Šiaurės tarybos literatūrinę premijas. Leidykla Alma littera jį išleido 2018 m., o iš norvegų kalbos išvertė Asta Grabauskienė. Tai didelės apimties (virš 650 psl.) romanas, kurį skaitydamas nori, kad jis niekada nesibaigtų, nes autorius pažeria keisčiausių istorijų, kurių baigties negali numatyti. Vieną istoriją įdomesnę už kitą. Tai romanas apie žmogaus vietą gyvenime, apie ištisos karo ir pokario kartos likimą, apie draugystės svarbą, apie stiprias moteris, išgyvenusias tuo metu, kai palūžo jų vyrai. Ir ne tik apie tai.
Savo vaikystės istorijas pasakoja mažasis berniukas Barnumas. Vėliau susitinkame su Barnumu Nilsenu, suaugusiu vyru, garsiu scenaristu, atvykusiu į Berlyno kino festivalį. Kas vyksta jo gyvenime per tą beveik pusšimtį metų? Pasakojimas grimzta į 1945 m., karo pabaigą, kai džiaunančią palėpėje skalbinius dvidešimtmetę merginą išprievartauja nepažįstamas kareivis. O ji, Vera, net nepamatė prievartautojo veido. Taip į pasaulį ateina Fredas, Barnumo įbrolis. Fredo vardą pasiūlo taksi vairuotojas, nes jo vairuojamame automobilyje, stabdant gatvių sankryžoje gimė berniukas. Vėliau sužinosime, kad ir geriausia Barnumo draugė (o vėliau ir žmona) Vivjena gimė automobilyje, tik baisesnėmis aplinkybėmis – per avariją. Dar vėliau Pederio tėtis nusižudo automobilyje. Ar tai sutapimai? Nesinori patikėti. Juk svarbi siužeto detalė – garsusis Arnoldo Nilseno, Barnumo ir Fredo tėvo, biuikas, kuriuo jis taip puikavosi. Suaugusiam Barnumui Vivjenos tėtis bando pasakyti, kad tąkart avarijoje, kai gimė Vivjena ir buvo sužalota jos motina, jų automobilis susidūrė su biuiku, kurio vairuotojas pabėgo iš įvykio vietos. Sutapimas?
Dar keistesnių istorijų sužinome apie Fredo tėvą, tą nežinomą kareivį, išprievartavusį merginą Verą. Gimė jis Riosto saloje. Jo net akių spalva nebuvo vienoda. Labai mažo ūgio, liesas, mažakalbis. Dorodamas žuvį jis nusipjauna pirštą. Mažas būdamas netyčia nurieda šlaitu nuo uolos. Galiausiai jis suvokia, jog turi vykti iš šios salos kuo toliau, kad ir kiek tai kainuotų. Arnoldas pabėga į miestą, atsiduria cirke ir galiausiai Amerikoje. Grįžęs į Norvegiją, jis įsimyli merginą Verą, kurią išprievartavo, nors jos neatpažįsta. Netrukus jie susituokia ir jiems gimsta dar vienas sūnus – Barnumas. Beje, Arnoldas bando įgyvendinti savo vaikystės svajonę „pardavinėti vėją“ – išsinuomavęs pensione kambarį jis paslapčia nuo šeimos gamina vėjo malūną. Kažkoks nepavykęs žmogaus gyvenimas ir dar labiau nevykusi gyvenimo pabaiga.
Fredas, Barnumo įbrolis, nekenčia savo patėvio net nenutuokdamas, kad jis yra jo tikrasis tėvas. Vaikinas bėga iš namų, nesimoko, bet ir nesugeba (yra „rašto neįskaitantis apkvaitęs dykinėtojas“). Jo gyvenimas, atrodo, taip pat nenusisekęs, kaip ir jo tėvo. Fredas nuolat pradingsta iš namų, galiausiai, pasiėmęs tėvo lagaminą, išplaukia laivu „Antarctic“ ir negrįžta 28 metus. Bet regis, būtent Fredas yra šeimos vertybių saugotojas: jis gedi senolės, nori grąžinti pradangintą šeimai brangų laišką. Atsisveikindamas su Barnumu, prašo ką nors apie jį parašyti savo knygoje. Jis įsitikinęs: „Nebaigtos istorijos – tikras mėšlas“. Žmogus nori palikti savo gyvenimo, ne svetimą, pakartotą istoriją.
Gyvenimas turi savo logiką ir dėsnius: vaikai paveldi ne tik tėvų ydas ir dorybes, bet dažnai perima ir likimus. Barnumas geros širdies, išradingas, bet vienišas, kenčiantis patyčias dėl savo mažo ūgio, kurį paveldėjo iš tėvo, kaip ir gebėjimą meluoti. Berniukas labai lakios fantazijos – juk ir jo tėvas svajojo „pakinkyti vėją“. O gal tai išmoktas elgesys? Juk tėvas jam nuolat kartoja: „Skleisk gandus ir sėk abejones,<…> nes niekas tavimi nepatikės. <…> Be to, tiesa nuobodi.“ Stebėdamas gyvenimą, Barnumas ima suprasti, kad „Istorijos taip pat turi savų paslapčių, kurių nenori atskleisti, o kai jos priartėja, ima ir pradeda sekti kitą istoriją“. Gal todėl romano autorius mums palieka daug paslapčių: mes taip ir nesužinome, kodėl Arnoldas Nilsenas slėpė savo gyvenimą, ar jis suvokė esąs tikrasis Fredo tėvas, ar jis buvo kaltininkas tos baisios avarijos, kai gimė Vivjena, kas atsitiko su geriausiu Barnumo draugu Pederiu ir t.t. Skaitytojas tas istorijas privalo kurti pats vaizduotėje, taip gimsta naujos istorijos.
Šiame tekste bandžiau aptarti tik vieną romane keliamą problemą: ar mes atsakingi už savo tėvus ir ar turėtume kentėti už savo tėvų nuodėmes, ar žmogaus atėjimas į šį pasaulį nulemtas likimo, ar jis pats gali jį keisti? Mano galva, Barnumas tą ir padaro: jis bijo savo tėvo lemties, nenori būti niekam tikęs tėvas savo sūnui, bet po ilgų svarstymų ir abejonių vis dėlto grįžta į šeimą. Manau, tai ir reiškia – nuo šiol Barnumas pats kurs savo gyvenimą.
Romanas puikus, kelia daugybę minčių. Gal per daug jame įvykių, sąsajų ir neišbaigtų siužetinių linijų, bet, ko gero, toks ir žmonių gyvenimas – ne viskas jame nuspėjama, ne viskas pačiam žmogui aišku, ne viską jis pats gali suprasti ir paaiškinti.
Irma Skaitė
