Stefanas Ahnhemas. ,,Beveidės aukos”
2018 m. leidykla „Baltos lankos“ išleido debiutinę autoriaus knygą Beveidės aukos. Romanas išverstas daugiau nei į 20 pasaulio kalbų ir parduotas daugiau nei milijono kopijų tiražu. 2015 m. knyga laimėjo prestižinį „Crimetime Specsavers Award“ apdovanojimą. Iš švedų k. vertė Eglė Voidogienė.
Pats autorius šią knygą vertina kaip vieną geriausių savo kriminalinių romanų. Ir negalima tam nepritarti. Beveidės aukos – klasikinis detektyvas, įtemptas iki pabaigos, painaus siužeto, nenuspėjamos (beveik) atomazgos. Įdomus ir pagrindinio veikėjo (aišku, detektyvo) vaidmuo: Fabianas Riskas tampa ne tik tyrėju, bet ir nusikaltėlio ieškoma auka.
Detektyvas – tipiškas skandinaviškų kriminalinių romanų herojus. Jis nepaklusnus, prieš sistemą kovojantis policininkas. Įtemptus santykius šeimoje Fabianas Riskas tikisi pagerinti keisdamas gyvenamąją vietą – iš Stokholmo jis su šeima persikelia į Helsinborgą, kuriame kažkada gyveno ir mokėsi. Čia ir įvyksta ne vienas šiurpus nusikaltimas prieš buvusius jo klasės draugus. Nusikaltimai vykdomi iš keršto už patirtas mokykloje patyčias ir psihologiškai smurtavusius bendraklasius. „Ši byla atrodo sudėtingiausia ir šiurpiausia iš visų, su kuriomis esu susidūrusi“, – tai nusikaltimą tiriančios komisarės Tuveson apibendrinimas. „Blogio klasė“ – išvada.
Aukos beveidės? Greičiau beveidis nematomas nusikaltėlis, siekiantis tapti įžymus ir galų gale susilaukti dėmesio. Žiaurūs vaikai, abejingi suaugusieji, tad menkos savivertės jaunuolis kaupia savyje didžiulę neapykantą, o kerštą planuoja visą likusį gyvenimą. Be galo aktuali problema, kurią kelia švedų rašytojas Stefanas Ahnhemas, puikiai sudėliotas ir detektyvo siužetas. Labai dinamiškas pasakojimas, kurio pasiekti padeda ir tinkama romano struktūra: trumpi skyriai, kiekviename iš jų aprašomi skirtingi veikėjai skirtingose vietose. Tad nuolat prieš mūsų akis keičiasi ir veikėjai, ir veiksmo vieta.
***
M.Šioval, P.Valio „Samdyti žudikai“
Knyga, kurią suradau apdulkėjusioje knygų lentynoje. O ieškojau, nes ją rekomendavo Stefanas Ahnhemas. Romaną išvertė Algimantas Krištopas, 1983 m. išleido leidykla „Mintis“. Jo autoriai – švedų pora Mai Sjövall ir Per Fredrik Wahlöö (Mai Šioval ir Peras Valio). Ir mano nuomonė sutampa su Stefano Ahnhemo – detektyvas tobulas.
Romanas suintrigavo ne tik dėl rekomendacijos, bet ir perskaičius įžanginį G. Andžaparidzės (nežinau, kas jis toks) žodį. Tai tipiškas sovietmečio rašinys, kuriame daugybė ideologinių klišių: „nusikalstama Stokholmo atmosfera“, „nuolat augantis nusikalstamumas kapitalistiniame pasaulyje“, „tragedija tipiška Vakaruose daugeliui jaunų žmonių, kuriems svetimas buržuazinis gyvenimo būdas ir mąstymas“ ir t.t. Kaip teisingos visuomenės pavyzdys pateikiamas ramus be nusikaltimų Maskvos gyvenimas. Šiandien skaityti sovietinio gyvenimo šlovinimą ir Vakarų pasaulio juodinimą juokinga. Kita vertus, ir pats Peras Valio nuo 1950 m. dalyvavo daugelyje socialinių judėjimų, daugiausia radikalių kairiųjų. Gal dėl to kapitalistinio pasaulio kritikos pažeria ir romano veikėjai. Štai buvęs policijos darbuotojas Lenartas Kolbergas pripažįsta: „Per pastaruosius dešimt metų nusikalstamumas užplūdo visą Vakarų pasaulį“, Švedijos vyriausybė pavadinama „pseudosocialistine“, nes „sugebėjo apsukti liaudžiai galvą, esą ji įkūnijanti savotišką socializmą, iš esmės atstovauja privataus kapitalo interesams ir nieko kita nedaro, tik slopina tikrąjį socilizmą“, dar ji kursto „antikomunistines nuotaikas, kurios vos neatvedė į visos šios užmačios galutinį tikslą – išprovokuoti Švediją, kad ji įstotų į antisocialistinį NATO bloką“. Mintis paranki sovietiniams ideologams. Ačiū Dievui, pasaulis pasikeitė. Pasikeitė ir Švedija, ir jau iš tiesų prašosi į NATO.
Romano jokiu būdu negalima pavadinti retro romanu, nes knygoje aprašomi įvykiai šiomis dienomis ypatingai aktualūs Lietuvai, besiruošiančioje priimti aukštus svečius, atvyksiančius į NATO šalių susitikimą Vilniuje. Manau, su įdomumu skaitysite, kaip užtikrino svečių saugumą švedų detektyvai Martynas Bekas ir Giunvaldas Larsonas. O kokia bus šių dienų realybė?
***
Niklas Natt och Dag. “1793”
Dar vienas dėmesio vertas romanas – tai Niklas Natt och Dag “1793”. Knygą autorius vadina istoriniu romanu, bet “ laikytinas pramogine, o ne dalykine literatūra”. Vis dėlto istorinio konteksto čia daug: karas tarp Švedijos ir Rusijos, Prancūzijos revoliucijos atgarsiai, giljotinuojami monarchai, labai įtikinamas XVIII a. pb. Švedijos visuomenės paveikslas.
Niklas Natt och Dag koncentruojasi į vienerius Švedijos istorijos metus ir šį laikotarpį atskleidžia labai talentingai. Šiurpą ir siaubą jame kelia viskas: Fatbiureno ežeras, kuriame kaupiamos dirbtuvių atliekos ir žmonių išmatos, metama supuvusi skerdiena ir plaukioja lavonai; kraupūs žmogaus agonijos vaizdai, kai budelis vykdo mirties bausmę nusikaltėliui, bet, būdamas labai girtas, nepataiko iš kelių kartų nukirsti nelaimėliui galvos; neteisybė ir savivalė, vykdoma policijos ir bažnyčios. Romanas įtempto veiksmo, stebinantis aprašomų vaizdų tikrumu – sunku nuo jo atsiplėšti. Be to, pagrindinė siužetinė linija – tai nusikaltimo, labai žiauraus ir beprasmiško, tyrimas. Jį tiria dori ir sąžiningi žmonės, kurių dar egzistuoja tamsioje, žiaurioje XVIII a. pabaigos Švedijos, patyrusios skurdą, badą ir moralinį nuopuolį po pralaimėto karo Rusijai, žmonių visuomenėje. Kertinė šio istorinio detektyvo mintis: net ir nežmoniškomis sąlygomis, net ir mirties akivaizdoje didžiausia vertybe išlieka žmogaus orumas ir teisingumo siekis.
Tai debiutinis rašytojo, kurio tikroji pavardė Niklas Carl Bosson, tačiau prisistatančio kaip Niklas Natt och Dag (Niklas naktis ir diena), romanas. Jį iš švedų kalbos išvertė Mantas Karvelis, o 2020 m. išleido Alma littera. Tai pirmoji Bellman noir trilogijos dalis. Po jos sekė “1974” ir “1975”.
Irma Skaitė
